ŠVENTOJI TAMSA

Ši korta kalba apie dieviškąją tamsą, glūdinčią giliai žmogaus pasąmonėje. Ji nėra žmogaus sukurta. Ji egzistavo dar prieš baimę, prieš tikėjimus, prieš formas. Šioje tamsoje gyvena neišsenkama išmintis ir amžinasis žinojimas. Tai, kas žmonių sąmonėje apipinta baime, kyla iš kolektyvinių patirčių, nepasitikėjimo, nenoro keistis, tamsių žmonijos istorijos įspaudų. Šie sluoksniai priklauso mokymuisi, o ne pačiai tamsai. Pati tamsa išlieka tyra. Ji yra dieviškosios šviesos kita pusė, jai lygi savo esme. Kartu jos egzistuoja kaip vienis. Tamsa laiko tai, kas dar neįėjo į formą. Ji saugo nematomą išmintį, iš kurios kyla visa kūryba. Išnykus baimei, tamsa atsiskleidžia kaip pažinumas, gylis ir tiesa. Ši korta žymi tašką, kuriame sąmonė nustoja skaidyti realybę. Šviesa ir tamsa atpažįstamos kaip lygiavertės to paties šaltinio išraiškos. Lieka visuma. Būsena Gali būti juntama: gilus vidinis atpažinimas susitikimas su baime be pasipriešinimo gimstantis pasitikėjimas tuo, kas anksčiau buvo vengiama Šioje erdvėje tamsa yra žinanti. Gylis tampa namais. Įspėjimas Neperkelk žmogiškos baimės į dieviškąją gelmę. Leisk pasitikėjimui pakeisti interpretaciją. Supratimas kyla iš visumos. Klausimas Kurią savęs dalį esu pasirengęs priimti be atskyrimo? Raktinė frazė Aš atpažįstu tamsą ir šviesą kaip vieną šaltinį.